Kiekvienas antras straipsnis apie produktyvumą programuotojams skamba taip, lyg autorius niekada gyvenime nebuvo sėdėjęs prie kompiuterio ilgiau nei valandą. „Gerkite daugiau vandens”, „darykite pertraukas kas 25 minutes”, „miegokite 8 valandas” — patarimai, kurie skamba puikiai teorijoje, bet praktiškai dažnai tiesiog nepritaikomi, kai turi deadline’ą po trijų dienų ir bug’ą, kurio negali rasti trečią valandą nakties.
Vis tiek, po visų tų klišių slepiasi kažkas tikro. Kūno ir smegenų būklė iš tiesų veikia tai, kaip mąstome — tik ne taip primityviai, kaip tai pateikiama influencerių feede.
Mityba: ne apie salotas, o apie stabilumą
Didžioji problema su „sveika mityba” IT sferoje yra ta, kad ji dažniausiai suprantama kaip binarinis pasirinkimas: arba tu geri energetikus ir valgai picą prie klaviatūros, arba tampi žmogumi, kuris nešiojasi meal prep dėžutes ir kalba apie makroelementus per pietus. Realybėje didžiausią įtaką koncentracijai turi ne tai, ką valgai kartą per savaitę, o cukraus kiekio svyravimai per dieną.
Programuotojas, kuris pietums susivalgo didelę porciją baltų makaronų su padažu, po pusvalandžio jausis kaip išjungtas monitorius — energijos šuolis, tada kritimas. Tai nėra motyvacijos ar disciplinos klausimas, tai fiziologija. Baltymai, sveiki riebalai, mažiau greitų angliavandenių — ne dėl to, kad tai „teisinga”, o tiesiog dėl to, kad smegenys, kurioms reikia stabilios gliukozės tiekimo, dirbs geriau be American roller coaster efekto.
Kavos klausimas — čia jau atskira tema. Trys puodeliai iki pietų nėra produktyvumo strategija, tai nervų sistemos skolinimasis iš rytojaus. Kofeinas nesukuria energijos, jis tiesiog blokuoja nuovargio signalus. Skola vis tiek susikaupia.
Sportas: ne dėl to, kad „reikia”, o dėl to, kad kitaip smegenys stringa
Čia dažniausiai girdimas argumentas — „neturiu laiko”. Suprantama, kai darbo diena prasideda nuo Slack pranešimų ir baigiasi code review’ais, mintis apie sporto salę atrodo kaip prabanga. Bet realybė yra tokia: sėdėjimas 8-10 valandų per dieną nėra neutralus procesas. Tai aktyviai kenkia — kraujotakai, nugarai, ir, ironiškai, tam pačiam produktyvumui, kurį visi taip stengiasi apsaugoti.
Nebūtinai reikia treniruotės su svarmenimis kiekvieną dieną. Dvidešimt minučių greito pasivaikščiojimo per pietų pertrauką duoda daugiau nei papildomas kavos puodelis. Fizinis judesys pagerina kraujotaką į galvą, o tai tiesiog, mechaniškai, padeda smegenims veikti geriau. Nėra čia jokios magijos ar motyvacinio plakato — tai kraujagyslių fizika.
Tie, kurie bandė dirbti stovėdami arba naudoti walking pad — dažnai pastebi, kad monotoniškos, rutininės užduotys (code review, dokumentacija, el. laiškai) atlieka geriau judant, nei sėdint sustingus. Bet giluminiam susikaupimui, kai reikia išspręsti sudėtingą architektūrinę problemą, judesys tik trukdo. Vienas metodas netinka visoms situacijoms — ir tai dažnai pamirštama tuose universaliuose patarimų sąrašuose.
Miegas — tema, kurią visi nuvertina
Programuotojų kultūroje vis dar egzistuoja tam tikras romantizavimas — dirbti iki trečios nakties, po to atsikelti vėlai ir jaustis „produktyviai”, nes parašei daug kodo. Bet kodas, rašytas per nemigą, dažniausiai yra kodas, kurį reikės perrašyti kitą savaitę. Miego trūkumas neatrodo kaip problema iškart — jis kaupiasi lėtai, kol vieną dieną pastebi, kad debug’ini elementarų bug’ą tris valandas, kurį pastebimu smegenimis būtum pastebėjęs per penkias minutes.
Vietoj gražios pabaigos — nemalonus, bet naudingas priminimas
Nėra čia jokios stebuklingos formulos, kuri padarytų iš žmogaus, dirbančio 10 valandų prie ekrano, energijos kupiną superherojų. Kūnas nėra maszina, kurią galima optimizuoti kaip kodą — jam nepatinka greiti pataisymai ir vienkartiniai hakai. Tie patarimai apie mitybą ir sportą, kuriuos visi žino, bet retas taiko, veikia ne dėl to, kad jie madingi, o dėl to, kad fiziologija nesikeičia priklausomai nuo to, kokia programavimo kalba dirbi.
Galima toliau ignoruoti kūną, kol jis pats primins apie save — nugaros skausmu, chroniniu nuovargiu ar tiesiog tuo jausmu, kad smegenys veikia per storą stiklą. Arba galima priimti nemalonų, bet paprastą faktą: geriausias debug’inimo įrankis nėra naujas IDE plugin’as, o žmogus, kuris pavalgė normaliai, pajudėjo per dieną ir išsimiegojo. Nuobodu? Taip. Veikia? Taip pat taip.
